Savanoriškas darbas namuose mamoms

Lukreciją Jakelytę dar pavyksta pagauti Lietuvoje.

Vaikų globos namuose savanoriaujanti studentė: „Savanorystė mane daug ko išmokė“

Būsima medikė ketvirtą kursą pradės Leipcigo universitete. Vieniems metams į Vokietiją pagal studentų mainų programą "Erasmus" išvykstanti Lukrecija tikisi, kad ten taip pat galės tęsti ją nuolat lydinčią prasmingą veiklą — savanorystę. Ar nekliudys kalbos barjeras studijoms ir savanoriškam darbui? Užaugau šeimoje, kurioje tai buvo kasdienio gyvenimo dalis, Jėzuitų gimnazijoje tai darėme kartu su klase, vėliau buvome skatinami susirasti savanorišką veiklą pagal dominančias sritis.

Baigusi mokyklą ją tęsiau, tačiau kaip tai darysiu Vokietijoje, konkretaus plano neturiu. Truputį nerimauju dėl kalbos, jos nemoku taip gerai kaip anglų. Vis dėlto jau dabar nekantrauju greičiau adaptuotis, susirasti darbą ligoninėje ir pasinerti į savo mėgstamą veiklą.

Ką iš tiesų gali savanorystė?

Gyvenant Lietuvoje atrodo, kad Vakaruose visuomeninė veikla yra geriau organizuota, vyksta didesniais mastais, žmonės yra labiau pratę savanoriauti ir dalytis su stokojančiaisiais.

Kol kas sunku įsivaizduoti, kaip viskas bus, bet noras padėti kitiems — didelis. Ar tiesa, kad ji konkuravo su smuiku, kurį į rankas paėmei būdama vos trejų metų? Nuo kūdikystės lankėme Suzuki mokyklą, kurios mokiniai nuo ankstyvo amžiaus muzikuoja.

Turiu du jaunesnius brolius. Leonardas, jam dabar aštuoniolika, groja klarnetu.

Prieš Velykas „Caritas\

Penkiolikos Jokūbas — pianino virtuozas. Broliai taip pat savanoriauja. Bendravimas su ligoniais yra pagrindinė mūsų savanoriška veikla, kilusi dėl mamos darbo specifikos. Ji dirba sielovados specialiste K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje bei gauti nemokamą bitcoin investuoti Care" slaugos namuose Trakuose.

Kaip skatinti savanoriavimą ir pilietiškumą Lietuvoje?

Jei ne ji, kažin ar medikės kelią būtum pasirinkusi? Kol buvome maži, mama visą savo laiką skyrė mums, o kai paaugome, pradėjo lankyti ligonius Kauno slaugos ligoninėje, Petrašiūnuose. Buvau gal penktokė, kai pirmąsyk per Kūčias su šeima važiavome pagroti ten gyvenantiems pacientams.

Vėliau savanoriškas darbas namuose mamoms prie bendro stalo — slaugytojai, gydytojai, ligoniai laužėme kalėdaičius. Ta bendrystė labai įsiminė. Pamažu tai tapo tradicija, pradėjome lankytis ten dažniau — ne tik per Kūčias.

Mamą pavadinčiau sielovados Lietuvoje pradininke. Dėl jos veiklos ligoninėse, slaugos namuose išryškėjo poreikis turėti specialiai apmokytų žmonių, kurie rūpintųsi ligonių dvasine sveikata, sakramentais, nepriklausomai nuo jų religijos. Mama niekada nesiekė karjeros, bet ėjo ir darė tai, ką manė esant prasminga.

Esu liudininkė, kaip darant gera veriasi keliai, plečiasi veiklos, didėja žmonių, vertinančių jos pastangas, ratas. Man mama — be galo gražus pavyzdys. Tikiu ir viliuosi, kad baigusi studijas aš irgi eisiu ten, kur manęs labiausiai reikės, kur matysiu prasmę. Panašios: Lukrecija dėkinga savo mamai, iš kurios išmoko daryti tai, kas prasminga. Augdama buvau arti kenčiančių žmonių.

Tad turbūt natūraliai vystėsi empatija ir noras nors kiek palengvinti jų kančią. Man visada buvo įdomu, kas, kaip ir kodėl vyksta žmogaus kūne. Svajojau ne tik norėti, bet ir mokėti padėti. Savanorystė man buvo saugus būdas pabandyti šį kelią ir pažiūrėti, kaip sekasi. Kaip dažniausiai pradedi pokalbį? Savanoriaudama esu pasaulio, kuriame bendradarbiaujama ir padedama silpnesniems, dalis.

Čia aš, kaip individas, užauga į mes, kaip bendruomenę. Galbūt mano raktas — nuoširdus susidomėjimas žmogumi, jo gyvenimo istorija. Ligoniai pripratę, kad slaugytojos, gydytojos neturi laiko. Jos ateina, padaro, ką reikia, savanoriškas darbas namuose mamoms vėl bėga pas kitą ligonį.

Savanorystės iššūkiai pandemijos laikotarpiu

Ligonių daug, darbas sunkus — tokia šių dienų realybė. Užtai mes, savanoriai, galime sustoti ir į kiekvieną pažiūrėti, o jei dar su šypsena?! Gal prie to greitesnio širdžių atrakinimo prisideda ir mano jaunas amžius. Neturiu aukšto statuso esu tik medicinos studentėtad galiu prie žmonių prieiti paprastai.

Gal ir dėl to jie man lengviau atsiveria. Išgirstu jų šeimos istorijas — dažnai liūdnas, kartais tragiškas. Grįžusi namo jas apmąstau. Man įdomus senesnių, daugiau mačiusių, patyrusių žmonių požiūris į gyvenimą. Jų santykis su mirtimi. Vieni jos bijo. Kiti, priešingai, žiūri į ją savanoriškas darbas namuose mamoms į išsigelbėjimą nuo kančios, dar kiti žvelgia filosofiškai. Su vienais pacientais užsimezga glaudesnis ryšys, su kitais jis ne toks artimas.

Vis dėlto per ilgus savanoriavimo metus supratau: pasidalytas skausmas bent laikinai atlėgsta, pasidaro mažesnis. Todėl matau prasmę savo darbe. Esu dėkinga tiems žmonėms už patirtis, kuriomis jie mane apdovanoja. Tai nėra vienpusis ryšys. Aš gaunu labai daug grąžos. Beje, kartais aš jiems padedu labai paprastuose, buitiškuose dalykuose — einu kažko nupirkti į parduotuvę, paduodu, ko paprašo.

Pamenu, buvo ligonis, kuris imdavo kitų daiktus. Sykį jis suvalgė vieno senuko dukros padovanotus saldainius. Kad sumažinčiau konfliktą tarp ligonių ir artimųjų bei numalšinčiau kilusį nesusipratimą, bėgau pirkti tokių pačių saldainių į artimiausią parduotuvę. Ar esi bandžiusi savanoriauti kažkur kitur — tarkim, renginiuose, sporto varžybose, vaikų stovyklose, gyvūnų prieglaudose? Savanoriškai dirbau katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" vaikų stovyklose, kur vėliau vedžiau ir medicinos būrelį.

Aiškinau vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti nukentėjusiajam pirmąją pagalbą. Net mokėmės siūti — žaidėme chirurgus juokiasi. Mokymai: katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" vaikų stovyklose Lukrecija aiškino vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Tarptautinėje katalikiškoje organizacijoje "Opus Dei", kurios misija — supažindinti žmones su Evangelija, buvau merginų grupės, atvykusios iš Ispanijos savanoriauti į Lietuvą, koordinatore.

Jos savanoriavo Kretingos globos namuose ir kitose socialinėse įstaigose su neįgaliaisiais. Reikėjo derinti reikalus su įstaigų darbuotojais, padėti organizuoti, kad viskas vyktų sklandžiai, vertėjauti. Esu baigusi Kauno jėzuitų gimnaziją.

Joje besimokydama vienuoliktą klasę pagal mainų programą praleidau Amerikoje. Gyvenau šeimoje, lankiau mažo miestelio netoli Čikagos mokyklą. Labai rūpėjo pačiai pačiupinėti, ar ta amerikietiška svajonė išties jau tokia ypatinga juokiasi. Be to, turėjau giminių Amerikoje, tad išvažiuoti už Atlanto savanoriškas darbas namuose mamoms šiek tiek ramiau. Ten irgi pakliuvau į nedidelę mokyklos jaunimo grupelę, kuri užsiėmė įvairia savanoriška veikla.

Ir aplinką geriausias būdas užsidirbti pinigų internete legalus, ir ligonius lankydavome. Aš prižiūrėjau vieną sunkiai sergančią moterį, važiuodavau pas ją padėti atlikti namų savanoriškas darbas namuose mamoms darbus.

AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra

O kaip praleidai šią vasarą — ar spėjai pasimėgauti kelionėmis, maudynėmis Baltijos jūroje, saulės bučiniais? Teko padirbėti Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriuje. Ši praktika nebuvo privaloma, bet turėjau labai daug naudos. Patekau tarp nuostabių žmonių. Spaudoje ir socialiniuose tinkluose vis matome blogų atsiliepimų apie gydytojų nejautrumą, nesiskaitymą su jaunais specialistais.

Tačiau aš tikrai negaliu tarti nė vieno blogo žodžio apie medikus, su kuriais tenka bendradarbiauti. Su pagarba ir susižavėjimu mokausi iš jų. Praktiką susiradau pati. Tiesiog paskambinau ir susitariau.

Priėmė išskėstomis rankomis. Kadangi buvo vasara ir vis kas nors atostogaudavo, darbo ir labai naudingos praktikos gavau į valias. Asistavau operacijose, mokiausi pildyti dokumentus, džiaugiausi galėdama būti reikalinga. Iš gydytojų, savanoriškas darbas namuose mamoms slaugytojų be galo daug išmokau.

Kai baigdavosi planinių operacijų laikas jos trukdavo maždaug iki pietųeidavau padirbėti į priimamąjį. Taip smagiai prabėgo mano liepa. Negi tavo jaunystės šėlsmo dienotvarkėje nebuvo jokių kavinių, barų, šokių ir diskusijų kopose iki paryčių? Man patinka viską suderinti. Birželį viešėjau pas draugę Portugalijoje, kartu keliavome. O žiemą su bendramoksle Auguste praleidome Tenerifėje. Kadangi mokslai vyko nuotoliniu savanoriškas darbas namuose mamoms, tai beprasidedant gruodžiui ėmėme gvildenti tokią kreizi idėją pagyventi Kanaruose — keliauti ir mokytis internetu.

Iš pradžių apsistojome pas lietuvius, nuomojomės mažytį vieno kambario butuką.

Kiekvieną rytą pradėdavome nuo mankštos, maudynių vandenyne, pusryčių. O tada jau jungdavome kompiuterį ir klausydavome paskaitų.

Dalykai, kurių nederėtų sakyti mamai, auginančiai vaiką

Gyvenome paprastai: šalia buvo "Lidl" — pagrindinis mūsų maisto šaltinis, o kelionėms ir nuostabiems vaizdams pamatyti reikėjo stiprių kojų, plano ir laiko. Po dviejų mėnesių, praleistų Tenerifėje, išlaikiusios egzaminus, mes atsisakėme nuomos, atidavėme raktus ir išėjome gyventi į gamtą.

Nakvodavome uolose arba pajūryje. Savanoriškas darbas namuose mamoms neturėjome, tačiau turėjome du kilimėlius ir vieną miegmaišį. Pirma naktis buvo sunkiausia, vėliau atradome naujų būdų, kaip prisitaikyti. Iš pradžių gal buvo šiek tiek baisoka, ypač saulei nusileidus.

TAURAGĖS SENJORŲ SAVANORIŠKAS DARBAS TAURAGEI | Tauragės Rajono Savivaldybė

Paskui pripratome. Drąsos suteikė ir jausmas, kad užlipus ant aukščiausio kalno apačioje matai vandenyną, mažus miestukus. Vadinasi, pasiklysti nelabai yra kur juokiasi. Maisto turėjome įsidėjusios, o prireikus vis nusileisdavome apačion pasipildyti atsargų. Net kaktusus išmokome valgyti! Tiesa, kai pirmąjį pabandėme — vaisius atrodė nespygliuotas — visa burna buvo pilna mažų dygliukų, be proto skaudėjo… Bet paskui išmokome su akmenukais juos nusivalyti.

Ištrūko: kadangi mokslai žiemą vyko nuotoliniu būdu, Lukrecija su studijų drauge Auguste nusprendė skristi į Tenerifę — keliauti ir mokytis nuotoliniu būdu.

Kokių dar nuotykių patyrėte natūralioje gamtoje? Labiausiai mane sužavėjo saulėtekiai ir saulėlydžiai. Kai esi kalnuose, tai saulei leidžiantis — dangus žemėje. Pirmos naktys tamsoje, neslėpsiu, buvo nejaukios. Paskui, kai apsipratome, tiesiog įsiliedavome į gamtą ir tapdavome jos dalimi: dieną keitė naktis, naktį — diena… Neįkainojama patirtis.

Šitaip gyvenome daugiau nei dvi savaites. Praeitą pavasarį ir rudenį savanoriavai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

Dirbai su kovidiniais pacientais. Ar nebijojai užsikrėsti koronavirusu? Pavasarį savanoriavau izoliaciniame reanimacijos skyriuje. Ligoniai, atvykę į Santaros klinikas, turėdavo jame būti, kol paaiškės koronaviruso testo rezultatai. Pamenu, čia buvo mano pirmas naktinis budėjimas ir… pusę jo pramiegojau.